Chapter 5

Valentino diena, seksas ir Vilnius

Per Valentino dieną vilniečiai pasidalija į dvi dideles grupes: vienišiai ir turintys porą. Tačiau šios grupės tarpusavyje persimaišo ir dalijasi dar į dvi stovyklas, kurios daug svarbesnės ir keliančios daugiau aistrų ir ginčų nei paprasti demografiniai grupių rodikliai, nes tai – požiūrio ir nuomonės stovyklos. Kalbu apie Valentino dienos mylėtojus ir jos nekentėjus. Ir, oi vaikyti, va čia tai išlenda mūsų, šiauriečių, tikrosios aistros.

Šios dienos šventimo šalininkai jau prieš savaitę pakuoja dovanas savo mylimiesiems, užsako staliuką mylimiausiame Vilniaus restorane, planuoja kaip išsiklijuos šimtais širdelių, užsidegs kvepiančias, libido skatinančias žvakes ir leisis į aistringą meilės dienos seksą. Tie, kurie neturi poros, apie visa tai nuoširdžiai svajoja ir kiekvienais metai tikisi, kad būtent šią dieną sutiks savo Valentiną. Tad lygiai taip pat ruošiasi, išsipuošia ir eina į miestą vakarieniauti ir„pasitikti savo lemties“. Kartais tą lemtį ir sutinka, žinoma, dažniausiai vienam vakarui, bet juk viskas, kas nutinka Valentino dieną – lieka Valentino dienoje.

Saulei Valentino diena buvo puiki proga vakarėliui mieste ir sekso žemėlapio papildymui, todėl ar su pora ar be poros ji šią dieną entuziastingai mėgo. „Visur tvyro meilės ir sekso atmosfera! Kaip per Kalėdas sklando kažkokia geruma dvasia, tai per Valentino dieną visi pasidaro kažkiek įsimylėję“, tikino S. Ir nors šiais metais jos namuose laukia tik Rožinis – burzgiantis malonumą teikiantis prietaisas, bet Saulei tas ūpo visai negadina. Beje, Rožiniu iš didžiosios raidės mes jį vadiname ne šiaip sau – Saulė sakė, kad jai tai yra šventas užsiėmimas, kaip jos močiutei rožinio kalbėjimas prieš miegą. Kiekvieno laisvė rinktis savo šventus dalykus ir čia nėra vietos ginčams.

– Šiemet aš gal ir neturiu vyro, bet turiu dar daugiau – visus laisvus vyrus Vilniuje, – kvatojosi Saulė. Išsipuošiu kaip tikra diva ir eisiu į miestą „pasitikti savo lemties“, gal tai baigsis nuostabiu nuotykiu, o gal surasiu savo Valentiną, bet kokiu atveju – tikrai papildysiu žemėlapį. Be to, aš visai kaip kokia Beatričė turiu planą B – Rožinį, ištikimai laukiantį namuose.

Nojus su Tomu Valentino dieną eis į mėgstamą barą „The King William IV“ viename turtingiausių Londono rajonų – Hampsteade. Kai mes su vyru svečiavomės jų namuose Londone – ėjome visi ten kartu, ir galiu patvirtinti, tai nuostabus baras su savo istorija.

– Aš kasdien stengiuosi parodyti Tomui meilę gamindamas mums vakarienę, kasdien pasakau „myliu“, man tam nereikia specialios ir oficialios dienos. O Valentino diena – tai tik dar viena proga išeiti į mėgstamą barą, – sako Nojus.

O Beatričė apie Valentino dienos entuziastus visada galvojo kaip apie puspročius. „Tai tiesiog idiotus vulgaris. Apgailėtini nevykėliai, kurie įsivaizduoja, kad vieną dieną metuose švęsti meilę užtenka ir tai esą atperka visas likusias 364 dienas, kai vaikšto po namus niūriais, susikusiais veidais ir nuolat ėda vienas kitą arba išvis net nesikalba. Valentino diena – tai nevykėlių nevykėliško gyvenimo kompensacija. Štai kas tai yra“.

– Bet gal geriau bent vieną dieną metuose išreikšti meilę, nei nerodyti jos visai? – paklausiau.

– Jei iš 365 dienų tik vieną dieną tai pavyksta, trumpai tariant, reikia skirtis, nes tikrai nėra kuo džiaugtis. Tai – apgailėtina. Jei 365 dienos yra 100 procentų galimo dėmesio rodymo, tai kiek procentų yra 1 diena? Tau matematika gerai sekasi, Sandra, paskaičiuok ir nustosi tauzyti tokias nesąmones.

Panašiai kaip Beatričė galvojo visi Valentino dienos nekentėjai. Tiek turintys porą, tiek be poros.

Paula ir aš laikėmės neutralios nuomonės Valentino dienos klausimu ir iškritome iš tradicinių UŽ/PRIEŠ stovyklų rėmų. Mes abi galvojome, kad gerai ją švęsti, gerai ir nešvęsti. Tiksliau geriausia elgtis taip, kaip tą dieną norisi.

– Gal kur išeisim pavalgyti, jei močiutė pažiūrės vakus, arba gal visi namie pavakarieniausim. Tada koks atpalaiduojantis masažas ir seksas, jei bus dar jėgų ir ūpo. Apskritai ši diena turėtų vadintis ne Valentino diena, o sekso diena, nes net tokios pagyvenusios poros kaip aš su vyru einam pasikrutinti, – juokėsi Paula.

– Sekso diena skamba logiškai, bet puritoniškoje Lietuvoje niekaip neprigytų, nebent Vilniuje. Tik įsivaizduok Širinskienės veidą, gavus sveikinimą su Sekso diena, – piktdžiugiškai ėmiau juoktis.

– Tai gal ir neprigytų pats pavadinimas, ne tame esmė, bet jei visi tą dieną duodasi kaip triušiai ir tą įrodo prezervatyvų pardavimai, tai koks skirtumas, kaip mes ją vadiname. Esmės tai vis tiek nekeičia.

Kol mes su Paula kvatojomės per visą populiariausią Vilniaus desertinę, laidydamos juokus, Beatričė sėdėjo šalia mūsų, klausėsi ir tylėjo. Nebuvo nei niūri, nei pikta, tiesiog sėdėjo ir nieko nesakė. Man akimirką šmėstelėjo mintis, kad Beatričė nesivelia į diskusiją, kur įprastai jau ramiu veidu draskytųsi marškinius, tik dėl to, kad čia kvepia reikalais su tuo advokatu Jonu.

– Beatriče, tai šiemet nebus moralo apie idiotus vulgaris? – paklausiau.

– Ne.

– Ar tu vėl darbe uostei linksminančių dujų? – erzino Paula.

–Ne.

– Gerai, tuomet, kokie tavo Valentino dienos planai? – pasiteiravau Beatričės ir nebuvau tikra, ar už tai negausiu smūgio į petį. Beatričė nuo paauglystės mane staigiai atpalaiduodavo taikliu smūgiu į kažkokį petyje esantį nervą, kai ją užknisdavo mano klausimai arba, kaip ji pati sakydavo, mano neišmatuojamas patologinis optimizmas. Aš jos nuoširdžiai prisibijojau, bet vis tiek mylėjau kaip seserį.

– Ačiū, kad paklausei, Sandra. Kol jūs čia su Paula žvengiat kaip kumelės ir darote man viešą gėdą, aš, tuo tarpu, galvoju, ką rengtis Valentino dienai, – netikėtai rimtu veidu rėžė Beatričė.

Tai išgirdusi Paula paspringo kava ir kosėdama apsitaškė naujas šviesias kelnes, aš ėmiau nervingai maišyti cukrų, galvodama, kad Beatričei pasimaišė protas. Jau ko ko, bet tokio posūkio iš Beatričės mes nesitikėjome.

– Žinot, tik kvailiai ir numirėliai nekeičia savo nuomonės. O aš gal buvau pernelyg kategoriška šios dienos klausimu. Gal yra žmonių, kuriems ši diena nuoširdžiai teikia džiaugsmą ir primena meilės stebuklą? – klausiamu žvilgsniu mus nužiūrėjo B.

– Meilės stebuklą???? – negalėdama patikėti tuo, ką išgirdau, tik pakartojau Beatričės žodžius

– Arba tu išprotėjai arba tikrai vaišiniesi iš savo klinikos vaistų skyriaus, – dabar jau rimtu veidu pareiškė Paula. Arba tau kažkokia neaiški gripo atmaina. Pasakok, kas nutiko.

– Na, Jonas, toks advokatas, mes kurį laiką susitikinėjome prieš Šiknių, – pradėjo B.

– Jūs tik miegodavote, o ne susitikinėjote ir mes dar juokėmės iš jo, kad Jonas yra kaip pica į namus, – įsiterpiau.

– Sandra, gal galėtum užsičiaupti, ir pirmą sykį, kai man tikrai to reikia, pademonstruoti tą savo romantiškąją pusę ir išklausyti? – pyktelėjo B. Nors įprastai ji užskaitytu tokius mano žodžius kaip gerą juokelį.

– Tai štai. Mes vėl susitikinėjame su Jonu, dabar tikrai susitikinėjame – einame vakarieniauti, į spektaklius, koncertus, renginius, kiną ir darome visus kitus klišinius dalykus, ką daro poros. Bet yra vienas dalykas, kurio mes nedarome, nes Jonas įsitikinęs, kad anksčiau tik dėl to su juo ir susitikdavau. Ir dabar tai yra tarsi duotas man kažkoks išbandymas.

– Bet tai jis teisus, tu su juo ir susitikdavai tik dėl pasitratinimo, – įsiterpė Paula.

– Taip, bet dabar jis man tikrai patinka, mes pora, – atsakė B.

– Tai nuostabu, labai džiaugiuosi dėl tavęs, bet prie ko čia Valentino diena? – paklausiau.

– Prie ko, prie ko, o prie to, kad Jonas sugalvojo kažkokią staigmeną, vešis mane kažkur švęsti tos prakeiktos Valentino dienos! Įsivaizduojat, sako, kad ši diena jam ypatinga. Bet – visų pirma – aš nekenčiu staigmenų, nes mėgstu viską žinoti ir kontroliuoti, ir – visų antra – negaliu pakęsti nepraktiškos romantikos, kas, tikėtina, gresia susidėjus su meilės dienos entuziastu.

– Tai pasakyk jam apie tai, – patarė Paula.

– Tai tame ir esmė, kad negaliu. Nors tu, Paula, nuovoka niekada ir nepasižymėjai, bet ar neakivaizdu, kodėl negaliu pasakyti? Mes susitikinėjame jau kelias savaites ir aš negaunu iš jo sekso, jei sugriausiu ir šitą romantišką dieną, tai pati supranti, visokius pasikutenimus, apie kuriuos galvoju žiūrėdama į jį, – aš matysiu kaip savo ausis!

Dabar mums tapo aiškiau nei aišku. Beatričė neišprotėjo, nevartojo vaistų iš savo klinikos atsargų, net nesirgo gripu su protui kenkiančiomis komplikacijomis. Ji tapo romantike ir Valentino dienos gerbėja iš reikalo, kaip Saulė pasakytų, dėl švento reikalo. Ir taip Vilniuje atsirado naujas Valentino dienos šventėjų popgrupis.

Žinau, kad mane mylite. Apkabinu ir siunčiu linkėjimų.

Sandra Vilimaitė          

 

P.S. Jei patinka mano tekstai tapkite patreonu arba perveskite $2 ar daugiau paypal sandra.vilimaite@gmail.com