S01 Chapter 9

Tu manęs nepažįsti, bet aš viską apie tave žinau

Visi žino tą jausmą, kai tenka susipažinti su draugo antra puse, apie kurią ji kalbėjo valandų valandas ir apie kurią žinai tiek daug visko, kad kai ką net norėtum pamiršti. Bet štai tenka imti ir apsimesti, kad visiškai šviežiai domiesi jo kolekcionuojamais lėktuvėliais, mėgstamiausio futbolo komanda, pomėgiu fantastinei literatūrai ir filmams, nors tiesą sakant, žinai net tai, kokio dydžio jo… na, tarkim, batų dydis. Ir tai viena tų informacijų, kurių aš niekada nenoriu žinoti, bet kažkodėl žmonės linkę labai atvirai man išsipasakoti.

Štai pavyzdžiui, jei jėga nestabdyčiau savo draugės architektės Saulės atvirumo, – tai žinočiau tokių dalykų dėl kurių paskui nepatogu net į akis pažiūrėti. Žinoma, ne Saulei, o tam vyrui, apie kurį taip smulkiai būnu informuota. Aš, aišku, atvirumą vertinu, pati esu tiesmuka, bet žinokite, net man galioja nuoširdumo ribos. Todėl nors man ir atrodo šauni Saulės idėja pildyti sekso žemėlapį, ir Saulė man atrodo išties išradingas ir pašėlęs žmogus, bet štai išbandytų pozų žinoti aš visgi nenoriu.

Susitikimo su Jonu vakaras pas Beatričę prasidėjo septintą vakaro. Mano draugė chirurgė švytėjo, atrodė labai laiminga, todėl mes visi gavome mažiau punktų taisyklių ir nurodymų kaip elgtis susitikus su advokatu Jonu ir jo tėvais. Beatričė visada buvo control freak, visada mėgo diriguoti paradui ir vadovauti, kas ką darys, ir nors dažniausiai tai kitus žmones gąsdina, bet mane labai žavi jos talentas planuoti ir turėti planą maždaug iki Ž raidės. O už jos geležinę valią kasdien keltis 5 ryto ir nubėgti krosą prieš darbą Vilniuje turėtų būti pastatytas paminklas – didžiosios valios simbolis.

Taigi,  šįkart mes buvom įspėti tik neišsiduoti ką nors žinantis apie Joną, kas yra klasika, nekalbėti apie buvusį, šventiškai apsirengti ir būti fainiems. Dėl paskutinio punkto visi ėmėm burbėti esą kaip tai BŪTI fainiems, jei mes visada ESAM faini. Bet Beatričė tik numojo ranka, išvadinusi mus pačiais sau fainais balvonais ir toliau aiškino, ką daryti ir ko nedaryti.

Mes su Nojumi apsirengėme kaip buvo liepta – šventiškai, aš net savo vyrą kostiumą vilktis įkalbėjau, kas šiaip yra vargo vakarienė ir lengviau susitarti su žviegiančiu trimečiu atiduoti visus savo žaislus nei su suaugusiu trisdešimtmečiu dėl aprangos. Paula atvarė su išeiginiu džemperiu, per darbus nespėjo pasipuošti, už ką Beatričė tiesiog sakė nuskandinsianti ją vonioje po vakarienės, o Saulė įvairavo paskutinė – nemiegojusi parą ir dar šilta nuo vakar, nes šėlo kažkokiam slaptam vakarėlyje. Būdama pagiringa Saulė mėgo daugiau kalbėti, o kartu ir daugiau pasipasakoti. Aš tik atsimenu, kad išgirdusi žodžius „sekso žemėlapis“ atsisukau į Beatričę, tada į Jono tėvus, tada vėl į Beatričę. Ar kada esate įsivaizdavę kaip atrodo žmogaus, nenumaldomai trokštančio žudyti, veidas? Tai taip atrodė Beatričė.

Jono tėvai tylėjo, gal tik mama bandė išlikti jaunatviška ir pasirodyt faina, todėl pusę lūpų bandė šypsotis. Nors su ta perkreipta šypsena labiau atrodė kaip psichologiškai nesveikas žmogus, nei jaunatviškai ir šiuolaikiškai. Aš nervingai kramčiau lūpas ir galvojau, ką dabar geriau kviesti: policiją ar iškart greitąją?

Beatričė nieko nesakiusi apsisuko ir nuėjo į virtuvę, galvojau, kad atsineš arba peilį arba pistoletą, kurį laiko duoninėje. Ne kartą juo šaudydavom tiesiog savo malonumui, pasistačiusios skardines sodyboje ant tvoros. Ir Beatričė niekada neprašaudavo pro šalį.

Nojus pasiėmęs viskio ir vyno butelius ėmėsi siūlyti visiems išgerti ir atsipalaiduoti. Tą išgirdęs Jonas linksmai pareiškė, kad kai kurie iš mūsų jau ir taip gerokai atsipalaidavę. Visi nejaukiai sukikeno, o Jono mama ištiesė Nojui taurę, sakėsi šiaip stiprių nevartojanti, bet šiandien prie tokių pat stiprių įspūdžių tiks. Saulei išgerti visada buvo puiki idėja, Paula nuėjo patikrinti kaip laikosi Beatričė virtuvėje, o prie manęs pabendrauti priėjo Jonas.

„Parodyk savo draugus, pasakysiu, kas tu, kalba žmonės“, pajuokavau priėjus Jonui. Tada mintyse pasikartojau Beatričės nurodymus ir ėmiausi žurnalistinio darbo. Nes bendraudama su draugo nauju partneriu kaskart taip ir jaučiausi – dirbanti žurnalistės darbą, kai rinkdama informaciją išklausau kiekvienos pusės nuomonę. Visgi, man visada būna juokingiausias tas momentas, kai klausai pasakojamų dalykų, kuriuos jau seniausiai su visomis smulkmenomis žinai, bet vis tiek sakai: „Taip, taip, labai įdomu, gal galėtum papasakoti plačiau“.

Žinau, kad mane mylite. Apkabinu ir siunčiu linkėjimų.

Sandra Vilimaitė

P.S. Jei patinka mano tekstai tapkite patreonu arba perveskite $2 ar daugiau paypal sandra.vilimaite@gmail.com