S01 Chapter 7

Supermėnulis ir miesto lunatikai

Kai Vilniuje stoja pilnatis, po miestą pasklinda lunatikai. Niekas mieste neabejoja pilnaties įtaka sveikam protui, net ir protingiausieji kartais palūžta. Aš dirbdama redakcijoje, kada pilnatis, galėjau atspėti nežiūrėjus į kalendorių, nes man apie tai pranešdavo skambinantieji pilnaties vaikai. Lunatikai tomis dienomis pasidaro itin jautrūs, pikti ir agresyvūs, jei visą mėnesį tylėjo ir kaupė nepasitenkinimą ir nuoskaudas, tai pilnatis – puikiausiai proga ir galimybė viską išdėti. Manęs paskambinusieji yra prašę atleisti prezidentę, išvaryti NATO pajėgas iš Lietuvos, kovoti su chemtrailais ir skiepais. Nuotaikingesni klausdavo, ar negalėčiau parekomenduoti geriausio miesto egzorcisto arba dvasių užkalbėtojo.

Ir Vilnius mano liudininkas, aš tiems lunatikams stengdavausi padėti ir patarti. Nors jiems kartais jau niekas padėti apskritai nebegalėjo. Šįkart pilnaties vaikais tapo mano pačios draugai ir vienu metu ėmė atrodyti, kad miestą siaubia ne gripo, o supermėnulio epidemija.

Saulė visada gyveno tik pagal jai suprantamas normas ir taisykles, nusispjovusi ant „ką žmonės pagalvos“ ji elgdavosi taip, kaip norėjo. Niekada niekam nesiteisindavo. Agresyviai puldavo tuos, kurie bandydavo mokyti gyvenimo tiesų. Dėl to neretai susikibdavo su Beatriče, kuri bandydavo ją auklėti. Nors, tiesą sakant, B. mums visiems reguliariai atrašydavo velnių. O mane labiausiai mylėjo už gebėjimą priimti ją tokią, kokia yra, ir už tai, kad „nep*** proto“, kaip pati sakydavo.

Saulė ėmė susitikinėti su nauja-sena simpatija, kurio vardą buvo pamiršusi, o jį patį po pirmo pasimatymo užblokavusi socialiniuose tinkluose. Bet po jų netikėto susitikimo prie Laisvės laužų gedimino pr. tikino, kad jausmai ir vėl suliepsnojo, o bevardis gali tapti kažkuo daugiau nei „pica į namus“. Aš netikėjau, kad iš to išeis kas nors gero. Labiau man atrodė, kad tai eilinis kartas, kai Saulė tiesiog pasijuto vieniša ir puolė į santykius, pasitaikiusios po ranka. Ji norėjo mus supažindinti su bevardžiu, ypač jai buvo įdomi mano nuomonė apie naująjį vyrą, bet aš, matyt irgi pilnaties išvarginta, griežtai atsisakiau, nes jaučiausi išsekusi po beprasmiško pažindinimosi kas keletą mėnesių vis su nauja Saulės „meile“. S. nebuvo laiminga išgirdusi mano atsakymą, ji jau buvo spėjusi supažindinti naują kandidatą su savo vaiku ir sesės šeima. Ir niekaip nesuprato, kodėl pastarasis faktas tik dar labiau mane atbaidė nuo noro susipažinti.

Tačiau kai to paties paklausė Beatričė – aš maniau, kad įvyko fantastinio filmo scenarijus ir po netikėtos elektros iškrovos B. su Saule pasikeitė sielomis ir štai dabar prieš mane sėdi S. Beatričės kūne ir pasakoja apie organizuojamus pietus jos namuose, kur visi susipažinsime su advokatu Jonu ir jo tėvais. Aš viską, ką sakė B., girdėjau labai gerai, bet informacijos turinys mane taip talžė savo netikėtumu, kad tik sėdėjau išsižiojus ir kinkavau galvą.

Beatričė niekada, kartoju niekada, neorganizuodavo pietų pas ją namuose. Labai išimtinais atvejais galėjo užsakyti maisto ir gėrimų į namus per kokį savo gimtadienį, bet dažniau mus sukviesdavo į restoraną. Ji net orkaitės savo namuose per trejus gyvenimo ten metus nebuvo įjungusi, o štai dabar B. planuoja kaip keps kalakutą su bruknių uogiene. „Jonas puikiausiai gamina, sakė kaip tik bus proga išbandyti orkaitę, aš būsiu labiau pagalbinė gaminime“, smagiai kikeno B.

Vienu metu ėmiau įtarti, kad Jonas ją svaigina narkotikais ir tai, ką girdžiu ją kalbant tėra haliucinacijos. Beatričė nekentė apskritai visų įmanomų tradicijų, o labiausiai iš jų – užstalės švenčių. Švediškas stalas, maži užkandžiai, geras vynas ir daug pokalbių bei judesio miesto centre – štai buvo jos supratimas apie pasilinksminimą. Į namus jį kviesdavosi tik pačius artimiausius ir tik išskirtinėmis progomis. Be gailesčio B. šaipydavosi iš merginų, kurioms galimo kandidato į vyrus pristatymas giminei atrodė svarbesnis nei bet kuri kita šventė. „Tai ar ne pasigailėjimo verta kvaiša?“, rūgščiu veidu komentuodavo ji.

Dabar B. sulaužė visus niekada arba tiksliau sakant, kaip ji pati nurodė, „veikiama nenumatytų gyvenimo aplinkybių, padarė išimčių dalykams“. Paula tai išgirdusi riebiai nusikeikė, taip riebiai, kad net nedrįsiu atkartoti jums čia, mieli skaitytojai. O išsikeikusi pareiškė, kad jei jau B. susisuko šarabanai tai nėra geresnės progos ir geresnio laiko jai įsigyti kaimo sodybą. „Ko dar laukti, vis tiek aplinkui visi išdurnėjo. Aš ta proga nusipirksiu trobą kaimelyje, kur galėsiu pabėgti savaitgaliais nuo jūsų durnysčių, savo vaikų ir kitų ramybės drumstėjų“, užsidegusi kalbėjo Paula.

Nojus visas išklausęs pasidalino planu, kad jie su Tomu galvoja važiuoti gyventi į Islandiją. Man pati Islandija – šalčio, tamsos ir sieros karalystė, atrodė paskutinė vieta žemėje, kur žmogus gali sugalvoti gyventi. Pamatyti ir aplankyti norėčiau, man būtų labai įdomu, bet gyventi šalyje, kur pusmetį kiaurą parą naktis, o kitą pusmetį – diena, man atrodė protu nesuvokiama.

Buvo aiškus tik faktas, kad supermėnulis ištaškė visus ir galutinai šią lunatikų ir beprotybės fiestą galėtų užbaigti tik žinia apie mano nėštumą. Bet tokios žinios aš neturėjau, ir ačiū man už tai, nes su kaupu užteko ir draugų pilnaties kliedesių.

Žinau, kad mane mylite. Apkabinu ir siunčiu linkėjimų.

Sandra Vilimaitė          

 

P.S. Jei patinka mano tekstai tapkite patreonu arba perveskite $2 ar daugiau paypal sandra.vilimaite@gmail.com