Chapter 3

Šuniškas vilniečių gyvenimas

– „Aš buvau chirurgė, o dabar esu šūdų rinkėja ir myžniaus motina“, – konstatavo Beatričė eidama Gedimino prospektu viena ranka įsikibusi man į parankę, o kita laikydama naujo augintinio pavadį. Grikis Pjeras – toks aristokratiškas beveislio šunelio, ištraukto iš konteinerio, vardas. Šunytis buvo paskiepytas, nublusintas ir valgė tik specializuotą maistą iš vetklinikos, bet jam vis dar ištikdavo nelaimė prisisioti ant Beatričės buto grindų.

Šunys vilniečiams nėra įprasti augintiniai, net ne šiaip geriausi draugai, o šeimos nariai, kurie kartu vaikšto į kirpyklą, kavines ir restoranus, o penktadieniais kartu eina ir į darbą ofise. Šunys čia yra vertinami ne mažiau nei žmonės, tiesą sakant, – net labiau, tik garsiai niekas to nesako, bet neretai parodo veiksmais. Pabandyk bet kurioje Vilniaus kavinėje, kuri yra draugiška augintiniams, pasakyti, kad negali valgyti šalia šunų – garantuotai durys bus parodytos tau, žmogau, bet ne šuniui. Ir dar išeidamas dėkosi tam, kuo tiki, kad tavęs neištiko Linčo teismas, bet neabejotinai būsi išvadintas netašytu kaimiečiu, o tavo nuotraukomis vilniečiai dalinsis feisbuke įspėdami kitus saugotis visuomenei pavojingo recidyvisto.

Lygiai tas pats laukia jei kreivai pažiūrėsi, o dar blogiau, jei nesurinksi šunelio kakų mieste. Šventas reikalas vedžiojant šunį-vaiką yra nešiotis šūdukams skirtus maišelius kišenėje, kad prireikus iškart turėtum, kur surinkti. Esu girdėjusi, kad vienas žmogus, atvykęs iš Panevėžio, juokėsi iš gatvėje kakus renkančios moters. Pro šalį ėjo dar keli šunų augintojai ir tam panevėžiečiui labai kliuvo, skambėjo visas Gedimino prospektas, kai vilniečiai šaukė jam: „lauk tik iš čia, tu, nevalyvas kaimieti“. Apie jį nuo to karto niekas nieko nebegirdėjo ir jam buvo uždrausta amžiams atvykti į laisvės miestą.

Ir čia niekas nesitaikstys jei pradėsi piktintis, kad kažkas savo šunį palygino su tavo vaiku, nes šuns šeimininkui jo šuo yra lygiai toks pats vaikas. Ir, tiesą sakant, šuo-vaikas jo šeimininkui yra svarbesnis už tavo tris žmogiškus vaikus. Susitaikyk su tuo – tokios Vilniaus taisyklės.

– „Sakiau, kad man užteks dviejų vaikų per akis. Su vyru jau neplanavome turėti trečio, bet štai įsigijome šunį – tai jis man kaip trečias vaikas. Dabar turiu dvi dukras ir sūnų“, – pasakoja mano draugė freelancerė Paula. Nauja Paulos dukra nugraužė sofos kampą ir apsisiojo jos kurtą marketingo planą. „Laukiu, kol kiek paaugs vaikas, tada bus lengviau kaip ir su pirmais dviem“, – atsidūsta daugiavaikė trijų vaikų motina.

Paula savo šunę parsivežė iš kaimo, ten kažkokio žiauraus žmogaus šunyčiai buvo palikti likimo valiai. Juos radusi Paulos draugė, kuri ten turi sodybą, ėmėsi šventos gelbėjimo misijos ir pasiėmusi juos visus surado kiekvienam po šeimininką. Vieną vežė iš Vilniaus net į Klaipėdą, bet tokie jau yra Vilniaus šventieji geradariai. Telaimina juos šunų dievai.

Vilniečio Nojaus ir brito Tomo pora, apie kuriuos jums pasakojau Chapter 1, augina pudeliuką. Labai mielą šunelį, kuris atrodo kaip žaislinis ir telpa į didesnę rankinę. Jis lankė prestižinę dresavimo mokyklą, todėl moka įvairiausių triukų ir yra geriau išsilavinęs už eilinį valstiečių rinkėją.

Ir jei eilinis valstiečių rinkėjo proto žmogus įsivaizduoja, kad šuns vieta dviejų kvadratinių metrų voljere ar dar baisiau – pririštas grandine prie būdos, tai vilniečiui – tokie šunų laikymo būdai yra kaip siaubo filmo scenarijus. „Atsiprašau, bet taip pažeidžiamos šunų teisės“, pasakytų jums eilinis vilnietis. Kuris noriai dalyvauja augintinių eitynėse ir išdidžiai žygiuoja su savo šeimos nariu-vaiku Gedimino prospektu. „Šuo pririštas grandine, ne, tai dabar taip jau nebūna, čia tik viduramžiais taip šunis laikydavo“, užtikrintai jums atsakytų bet kuris jaunasis miesto hipsteris.

Grikio Pjero motina tapusi Beatričė pasakojo, kad darbe pasiėmė tris dienas neapmokamų vaiko priežiūros atostogų. Į vetkliniką Grikis važiuoja kiek dažniau nei iš tiesų reikia, jis nesiskundžia sveikata, bet Beatričei krito į akį veterinaras. „Aš kaip atsakinga motina noriu pasitarti, koks sausas maistas labiausiai tinka, koks šlapias, ar tinka vanduo iš krano ar pirkti buteliukais ir pan.“, porina Beatričė niekaip nesutikdama, kad jos apsilankymai susiję ne tik su šunelio gerove.

O aš ir mano vyras praeitą vasarą vykdėme šunelio gelbėjimo akciją. Atsivežemė jį iš Baltarusijos kaimo, kur mirus jo šeimininkei, šunelis liko vienišas ir niekam nereikalingas. Praėjome visus biurokratijos popierizmus žymiai lengviau nei galvojome. O apie Baltarusiją nieko gero galvoti neišeina. Dabar baltarusas Cucikas turi tarptautinį pasą, čipą ir didelius apartamentus, o grandinė prie būdos jam liko tik kaip blogas prisiminimas. Mano vyro sesuo klausė, kam jums tie rūpesčiai, paskui išsidavė, kad jai, iš tiesų, nelabai rūpi kaip pasibaigs šunelio gyvenimas. Nuo to laiko aš jos vengiu, nes prisibijau. Mane visada klaikiai gąsdina žmonės, kurie neturi atjautos gyvūnams.

Vaikystėje geras ar blogas žmogus spręsdavau pagal tai, ar augina gyvūną ar ne. Jei neaugina – geriau neturėti reikalų. Suaugus nedaug kas ir pasikeitė. O Beatričė sako taip: „nesvarbu, koks esi talentingas, sėkmingas ar turtingas, tavo elgesys su gyvūnais man pasako viską, ką apie tave reikia žinoti“.

Žinau, kad mane mylite. Apkabinu ir siunčiu linkėjimų.

Sandra Vilimaitė          

 

P.S. Jei patinka mano tekstai tapkite patreonu arba perveskite $2 ar daugiau paypal sandra.vilimaite@gmail.com