Chapter 2

Karma, vilniečiai ir niekada nesakyk niekada

Mano pažįstamas šaipėsi iš klasiokės Birutės vadindamas ją Birka. Dabar jo žmona Birutė. Karma turi gerą humoro jausmą, nors kartais nelaimėliai, iš kurių ji pelnytai pasišaipo, vadina ją kale.

Visi vilniečiai tiki karma, o karmos taškai seniausiai tapę valiuta, kuria ne tik dėkojama už pasidalinimą feisbuke, bet kartais bandoma įsigyti paslaugų. Štai mano draugė Paula, laisvai samdoma marketingo specialistė, dviejų vaikų mama, pasakojo, kad jai už socialinių tinklų komunikacijos planą siūlė atsiskaityti – 1000 karmos taškų. „Tada jam pasiūliau pabandyti atsiskaityti karmos taškais bet kuriame prekybos centre arba sumokėti jais už mokslo paskolą“, pasakojo Paula.

Saulė su savo karma susidūrė paslaptingo, raumeningo, gražuolio pavidale. Vienas didžiausių jos ex vyro trūkumų, anot Saulės, buvo jo meilė kompiuteriniams žaidimams. Jis buvo uždaras, nemėgo vakarėlių, vakarienių pas draugus ir svečių namuose apskritai. Išsiskyrusi Saulė svajojo apie vyrą, kuriam visa tai patiktų taip pat ar bent jau panašiai kaip jai. Ir viename Vokiečių gatvės bare ji sutiko Grėjų. Tai nėra jo tikras vardas, bet Saulė jį taip vadino dėl jo charakterio panašumų į klaikiai nevykusio filmo apie penkiadešimt atspalvių herojų.

Grėjus buvo vakarėlių liūtas su kostiumu ir varlyte, mandagus, žavus, turtingas, mėgo bendrauti, bet klaikiai vengdavo pasakoti apie save, todėl Saulė apie jį žinojo tik tiek, kad turi nuosavą butą senamiestyje, nes ten nakvojo jau patį pirmą jų pažinties vakarą. Grėjus jai atrodė žavingas savo paslaptingumu, o man – turintis didelių problemų santykiuose. Beatričė manė, kad Saulei dabar, kaip niekada anksčiau, reikia gero nuotykio, todėl Grėjus šiam vaidmeniui puikiai tiko.

Santykiai buvo aistringi, bet trumpi, tačiau kažkokiu būdu keitė Saulę. Ji – architektė, gyvenime nė dviejų sakinių negalinti parašyti, ėmė ir parašė Grėjui eilėraštį, kai šis neatsakė į paskutines jos žinutes. Nieko neatsakė jis ir į jos eilėraštį, ir į žinutes po eilėraščio.

Aš visada pašiepdavau žmones, kurie patys kiša pirštus į ugnį, o paskui žviegia, kad nusidegino. Mane klaikiai erzina filmai, kur grupė draugų važiuodami į miško trobelę pakeliui mato negyvus žmones, prikaltus prie medžių, bet vis tiek toliau ten važiuoja. Kol antrą valandą nakties mane prižadino skambutis. Skambino Beatričė, sakė kuo greičiau pas ją atvažiuoti ir nieko neklausinėti.

Staigiai pakilau, su pavydu minutę žiūrėjau į savo miegantį vyrą, o tada ant pižamos užsimečiau paltą, įšokau į uggus ir išvairavau iš kiemo automobilį. Važiuojant kilo klausimas, kuris kėlė ir didžiulį susidomėjimą ir kartu tokį patį siaubą. Aš esu žmogus turintis planą B ir C, bet Beatričė yra žmogus, turintis planų visai abėcelei, ji planuoja atostogas penkmečiui į priekį. Beatričė nebūna spontaniška ir juo labiau neskambina naktį, prašydama atvažiuoti. Garantuotai kažką prisidirbo arba įvykdė keršto planą ir nunuodijo tą savo ex, kuris jai nuolat degino smegenų ląsteles, kaip pati sakydavo.

– „Aš su juo išgerčiau raudono vyno, supilčiau į jo taurę ricinmedžio sėklų, o paskui stebėčiau kaip lėtai jis miršta. Ir kuo aš ne romantikė, m?“, kumšteldama man į šoną pasakė Beatričė. Atrodė labai savim patenkinta ir juokiesi iš mano sumišusio veido. Nors geriau pagalvojus, daug žmonių turi keršto fantazijų: kuo aistringesnė meilė buvo, tuo kraupesnis meilės nužudymo scenarijus.

Vairuodama mintyse sukau vaizdus kaip įėjus į Beatričės butą išvystu šiukšlių maišuose suvyniotą lavoną. Ir Beatričę su botais ir lateksinėm pirštinėm iš darbo, sakančią, kad važiuosim jo atsikratyti. Eina šikt, Beatriče, mus gi sugaus nespėjus jo iš namų išnešti. Ir kaip jį išnešti? Užsimesti ant pečių ir vaizduoti lyg tempiam prisigėrusį draugą? Išmesti pro langą ir apačioj susirinkti? Įsukti į kilimą?

O paskui, kaip tinkamai slėpti lavoną? Aš juk neturiu jokios patirties tokiuose reikaluose ir lavoną mačius tik per laidotuves. Seriale Breaking bad pildavo rūgštį ir ištirpindavo vonioje, bet iš kur gauti tos rūgšties, nors Beatričė – chirurgė, tikriausia žinos. O jei kažkur vešim, tai kaip jį gabenti: bagažinėje, bet jei sustabdys policija – iškart šakės, ar pasodinti ant galinės sėdynės, prisegti diržu ir atrodys kaip girtas miegantis keleivis?

Jau mačiau rytdienos portalų antraštes: „Geriausios metų žurnalistės apdovanojimą pelniusi S.V. slėpė lavoną, sužinok, kas jis toks“. Nuostabu, Beatriče, tiesiog nuostabu, – išgarsėsim kaip šių laikų Telma ir Luiza. Jei būčiau žinojusi, kad taip užbaigsiu karjerą – nebūčiau jos nė pradėjusi. Sėkmingai superekšlėčiau, sukčiausi namų buityje ir vaikų priežiūroje, nieko gyvenime gal ir nepasiekčiau, bet bent jau ir draugių chirurgių, kurios nugalabija savo buvusį neturėčiau. Nors draugų išvis neturėčiau, išskyrus kitas perekšles su kuriom nuolat kudakuotumėm apie kotletus. Ir ko ne svajonių gyvenimas lyginant su lavono slėpimu ir kalėjimo perspektyva?

Įsukau į kiemą, greitai nubėgau prie laiptinės, surinkau durų kodą. Nelaukiau lifto, bėgte skuodžiau laiptais aukštyn. Buto durys buvo kiek pravertos, užėjus užuodžiau šlapimo kvapą, Beatričės nebuvo svetainėje, bet išgirdau tekantį vandenį vonioje. „Va, prašau, ji jau tirpina savo apsimyžusį, negyvą ex vonioje“, šmėstelėjo mintis. Tyliai nusliūkinau iki vonios, pravėriau duris – ant grindų sėdėjo Beatričė, o vonioje išvydau – maudomą šuniuką.

 – „Sandra, jeibohu – aš išprotėjau, radau jį konteineryje prieš kelias valandas ir pasiėmiau namo, jis jau apmyžo visą mano butą, ar jauti koks čia kvapas? Ką man dabar su juo daryti? Va jums ir būk spontaniškesnė, būk spontaniškesnė, – sūbinėn susikiškit tą savo spontaniškumą! Man reikia plano, o geriausia – kokių penkių, kaip aš auginsiu šitą padarą“, kaip visada ramiu bet kiek susijaudinusiu tonu dėstė Beatričė.

Mane apėmė paniškas juokas. Aš sutikau savo karmą ne dėl to, kad važiavau, kur esą pavojinga, aš sutikau savo karmą, nes sakiau, kad tik kvailiai daro išankstines išvadas ir sprendžia problemas, kurios dar neegzistuoja. O pati mintyse sukūriau visą nužudymo scenarijų.

– „Aš gi sakiau, kad šunų augintojai idiotai. Ryte keltis anksčiau, kad išvestum šunį, vakare irgi nori nenori – eini. Ar pūga, audra ar žemės drebėjimas Japonijoje, žodžiu, gyveni šuns ritmu. Tai ar ne kvailystė. Bet gal tokia mano karma?“, klausiamai į mane žiūrėjo Beatričė.

– „Beatriče, žinok, aš visą kelią galvojau, kad tu nunuodijai tą šiknių ir slėpsim lavoną. O su šunim tai mes tikrai susitvarkysim“, pasakiau ir netikėtai man pačiai, o dar labiau Beatričei, ją apkabinau.

Žinau, kad mane mylite. Apkabinu ir siunčiu linkėjimų.

Sandra Vilimaitė      

 

P.S. Jei patinka mano tekstai tapkite patreonu arba perveskite $2 ar daugiau paypal sandra.vilimaite@gmail.com